Kartais viešoje erdvėje daug triukšmo sukelia ne idėjos, o tai, kaip jos išreiškiamos. Ir būtent čia atsiskleidžia ne pozicijų stiprumas, o kultūros lygis.
Neseniai matytas epizodas, kai mitinge buvo parodytas vienas pirštas, neturėtų būti romantizuojamas ar pateisinamas kaip „emocija“. Tai nėra drąsa, autentiškumas ar išraiškos laisvė. Tai – elementari bendravimo kultūros stoka.
Tokio pobūdžio gestai nėra argumentai. Jie nieko nepaaiškina, nieko neįrodo ir nieko nekuria. Jie tik pažemina – tiek tą, į kurį nukreipti, tiek ir tą, kuris juos rodo. Nes iš esmės tai yra atsisakymas kalbėtis.
Ir vėlgi – svarbus kontekstas. Viena, kai žmogus paslysta emocijose privačioje erdvėje. Visai kas kita – kai toks elgesys sąmoningai ar nesąmoningai transliuojamas visuomenei. Viešumoje kiekvienas veiksmas tampa daugiau nei asmeninis – jis tampa signalu apie tai, kas yra priimtina.
Šiuo atveju signalas paprastas ir gana liūdnas: vietoj argumentų galima rinktis nepadorų gestą, vietoj diskusijos – panieką.
Ar tai aukštas standartas, kurį norime laikyti norma?
Mes mėgstame kalbėti apie vertybes, apie pagarbą, apie dialogą. Tačiau tokie epizodai parodo, kiek tos vertybės realiai gyvos. Nes tikrasis lygis atsiskleidžia ne tada, kai sutariame, o tada, kai nesutariame.
Ir čia klausimas tampa labai konkretus:
ką mes demonstruojame jaunajai kartai?
Kad nesutarimas leidžia nuslysti į primityvią išraišką?
Kad vietoj argumentų pakanka gesto, kuris iš esmės sako „man nerūpi“?
Tokiu būdu mes ne tik nuvertiname diskusiją – mes ją apskritai panaikiname. Nes dialogas reikalauja pastangos, o nepadorus gestas – ne.
Demokratija gali keistis, bet jos esmė negali būti redukuota iki teisės ignoruoti kitą. Jei viešoje erdvėje ima dominuoti ne argumentai, o kultūros stoka, tai nėra stiprėjančios demokratijos ženklas. Tai signalas, kad prarandame gebėjimą kalbėtis.
Ir galbūt svarbiausia – suprasti, kad net ir vienas toks gestas nėra smulkmena. Jis nėra „nieko tokio“. Jis yra mažas, bet labai aiškus žingsnis žemyn – nuo dialogo prie paniekos, nuo kultūros prie jos stokos.
