Daugeliui mažesnių miestų ir rajonų gyventojų vizitas pas gydytoją tampa ne tik sveikatos, bet ir logistiniu iššūkiu. Tenka laukti ilgose eilėse, o neretai – vykti į kitą savivaldybę ieškant reikiamo specialisto. Šeimos gydytojų, pediatrų, vidaus ligų gydytojų ir kitų specialistų trūkumas regionuose jau seniai tapo kasdiene problema, kurią gyventojai jaučia labai konkrečiai.
„Per pastaruosius metus teko ne kartą kalbėtis su savivaldybių merais, ligoninių vadovais ir bendruomenėmis. Visur girdime tą pačią žinią – gydytojų trūksta. Savivaldybės ieško įvairių būdų specialistams pritraukti, siūlo būsto kompensacijas, papildomas išmokas ar kitas paskatas, tačiau mažesniems miestams vis sunkiau konkuruoti su didžiaisiais Lietuvos centrais“, – sako Seimo narys Audrius Radvilavičius.
Siekdamas spręsti šią problemą, Seimas po svarstymo pritarė Medicinos praktikos įstatymo pataisoms, kuriomis sudaromos papildomos galimybės jauniems gydytojams savo profesinį kelią pasirinkti Lietuvos regionuose.
Šiuo metu didelė dalis rezidentūrą baigusių gydytojų lieka dirbti didžiuosiuose miestuose, kur daugiau profesinio augimo galimybių, didesnės gydymo įstaigos ir patrauklesnės darbo sąlygos. Tuo metu regionų gydymo įstaigos jau daugelį metų susiduria su nuolatiniu specialistų trūkumu.
Problemos mastą atskleidžia ir prognozės. Skaičiuojama, kad iki 2032 metų Lietuvoje gali trūkti apie 270 šeimos gydytojų, daugiau kaip 200 vidaus ligų gydytojų, apie 150 vaikų ligų gydytojų bei daugelio kitų sričių specialistų. Tai reiškia, kad nesiimant veiksmų šiandien, ateityje medicinos paslaugų prieinamumas gyventojams gali dar labiau blogėti.
Įstatymo pakeitimais siūlomas aiškus ir subalansuotas sprendimas – papildomos valstybės finansuojamos rezidentūros vietos būsimiems gydytojams, kurie savanoriškai įsipareigotų po studijų penkerius metus dirbti regione, kuriame jų labiausiai trūksta.
Svarbu pabrėžti, kad tai nėra nei prievolė, nei priverstinis paskyrimas. Tai savanoriškas susitarimas, kuriame naudą gauna visi. Jaunas medikas įgyja galimybę studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje ir turi aiškią profesinę perspektyvą, o regionų gyventojai – didesnę tikimybę laiku sulaukti reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų.
Akivaizdu, kad vienas įstatymas visų problemų neišspręs. Tačiau ilgus metus besikaupiančioms regionų sveikatos apsaugos problemoms reikalingi ne pavieniai sprendimai, o nuosekli valstybės politika. Todėl šios socialdemokratų inicijuotos pataisos yra svarbus žingsnis stiprinant regionų mediciną ir siekiant, kad kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos būtų prieinamos kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos.
