Skip to main content

Šiuo metu Kaunas išgyvena tai, ką galima pavadinti “augimo skausmais”. Gerėjanti ekonominė situacija, atsirandančios naujos darbo vietos sukuria tam tikrą gerovės lygį bei naujai atsirandančius poreikius. Miestas plečiasi už miesto riboženklių. Tačiau viešoji infrastruktūra nespėja su šiuo miesto augimu, o to pasekmes matome visi. Tai automobiliais užkimšti kiemai, spūstys mieste, didėjantis užterštumas, bei vis didėjančios savivaldos išlaidos už gatvių, kelių ir kiemų remontą. Tai yra bendros problemos su kuria susiduria dauguma Lietuvos miestų dalis – miesto savivalda atsisako planuoti ateičiai. Būtina šį požiūrį pakeisti.

Kauno susisiekimo dabartis ir ateitis yra aprašyta planavimo dokumente – „Kauno darnaus judumo plane“. Šio plano norai yra geri – mažinti taršą mieste, susisiekimą paversti patogesniu, pirmą kartą istorijoje bandyti prasmingai integruoti susisiekimą pėsčiomis ar dviračiu į bendrą miesto transporto schemą. Tačiau pažvelgus į šio plano, sudaryto dar 2018 metais, priemones darosi aišku kad darnaus judumo planas, kaip dažnai būna yra skirtas pateisinti inerciją ir jau dabar esančias priemones, ir jas „pritempti“ prie egzistuojančių priemonių ir galimų finansavimo ciklų. Sprendimų iš esmės keičiančių situaciją mieste nėra.

Viena iš spręstinų problemų, kurią Kauno „Darnaus judumo planas“ mini yra tai kad viešojo transporto naudotojai yra iš esmės dviejų grupių asmenys – moksleiviai, studentai ir jaunimas bei pensinio amžiaus žmonės, taigi kasdienis viešojo transporto naudojimas kasdien keliaujant į darbą nėra toks paplitęs koks galėtų būti. Tai yra suprantama, nes nemažai įmonių ir organizacijų kuriasi miesto pakraštyje bei Kauno rajone (pvz. Kauno Laisvojoje ekonominėje zonoje). Būtent šių įmonių ir organizacijų darbuotojai dažnai neturi jokio kito pasirinkimo tik keliauti į darbą automobiliu. Tai sukelia spūsčių problemą ir didina taršą. Akivaizdu kad savivalda ilgą laiką nepersistengė bandydama suderinti planavimo dokumentus ir viešojo transporto planą su naujai atsirandančiomis darbo vietomis.  Tai turi keistis, ir ateities investicijos į naujas gamyklas ar didesnio masto darbo vietas turi būti aprūpintos prijungimu prie miesto viešojo transporto tinklo. Svarbiausia – tuo turi rūpintis ne investuotojai, o savivaldybė. Taigi turima nustoti bėgti paskui traukinį, o iš anksto planuoti ateičiai.

Tačiau yra grėsmingesnių tendencijų. Ilgalaikės naftos ir dujų kainų tendencijos žada tik didesnes vidaus degimo varikliais varomų automobilių naudojimo kainas. Elektromobilių plėtra Lietuvoje yra sąlyginai lėta. Nedarykime klaidos – aukštos kuro kainos nėra kažkas laikino, tai visiems laikams. Tad viešasis transportas turės atlikti daugiau darbo nei numatyta Darnaus judumo plane, nebent mes visi esame pasiryžę mokėti nepakeliamą kainą namų ūkių biudžetams.

Atsižvelgdami į tai, Kauno socialdemokratai pagrindinį dėmesį siūlo skirti miesto viešajam transportui ir jo plėtrai. Kauno viešajam transportui yra iškilusi grėsmė dėl darbuotojų trūkumo – senstanti darbo jėga palengva palieka darbo vietas, o nekonkurencingi atlyginimai neleidžia pritraukti darbuotojų. Socialdemokratų siūlomas strateginis sprendimas –  pasirašyti kolektyvinę sutartį su KVT darbuotojų atstovais (kaip ir su visais miestui dirbančiais darbuotojais), kuri garantuotų atlyginimų kilimą, kad šis viršytų šalies infliacijos lygį. Be darbuotojų jokie planai Kauno transporto sferoje nėra įmanomi, nes tik jie užtikrina saugų ir patikimą susisiekimą centre.

Kauno socialdemokratai siūlo tęsti dabar planuojamas investicijas į netaršius autobusus, bei svarstyti modernių troleibusų, galinčių dalį savo kelionės tęsti be kontaktinio tinklo įsigijimą, taip pat svarstyti troleibusų kontaktinio tinklo plėtrą  (pvz. į Aleksotą ar Šilainius). Į šias sritis per artimiausią dešimtmetį bus nukreiptos milžiniškos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Negalima leisti iššvaistyti šios progos pakeisti to kaip miestas funkcionuoja ir padaryti jį patogesnį miestiečiams.

Mes taip pat siūlome miestui nustoti kariauti su Kauno rajonu, ko taip nesėkmingai ėmėsi dabartinis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Žmonės negyvena ir nedirba vien tik savo savivaldybės administracinėse ribose. Būtina imtis bendradarbiavimo viešojo transporto srityje. Kaunas šiuo metu veikia kaip metropolija ir greta jo įsikūrę priemiestiniai rajonai yra miesto dalis. Deja, šiuo metu jie yra prastai sujungti viešuoju transportu, o kai kurie visiškai nepasiekiami juo. Yra protinga ir racionalu bendradarbiauti su Kauno rajono savivaldybe užtikrinant kad priemiestiniai rajonai būtų geriau sujungti su Kauno miestu, taip mažinant būtinybę atskiroms šeimoms turėti kelis automobilius ir prisidėti prie spūsčių mieste.

Taip pat siūlome miestui grąžinti naktinį viešąjį transportą, kuris sukurs didesnį miesto naktinio gyvenimo patrauklumą, galimybes miestiečiams grįžti iš darbo (nes darbo valandos ilgainiui tampa vis mažiau panašesnės į senovinį nuo 8 iki 5 grafiką) bei užtikrins didesnį miestiečių saugumą.

Galiausiai mes manome kad turėtume sukurti ekonominę paskatą žmonėms naudotis viešuoju transportu ir nesinaudoti automobiliu. Siekdami to mes siūlome Kauno miestui suteikti nuolaidą viešajam transportui kiekvienam Kauno mieste deklaravusiam gyvenamąją vietą miestiečiui, kad šis už metinį viešojo transporto bilietą mokėtų 1 eurą. Miesto svečiai turėtų mokėti pilną kainą.  Tai skatintų miesto gyventojus deklaruoti gyvenamąją vietą Kaune, o tai didintų miesto įplaukas iš Gyventojų pajamų mokesčio. Tai skatintų žmones rinktis viešąjį transportą išimant ekonominį kainos aspektą. Be abejonės toks sprendimas kainuotų, pradiniais skaičiavimais iki ~15 milijonų eurų per metus, tačiau ir šiuo metu Kauno viešąjį transportą Kauno miestas reikšminga dalimi subsidijuoja.  Toks sprendimas reikalautų ir geresnių miestiečių apklausų dėl galimai padidėsiančių keleivių srautų, ir svarbiausių maršrutų sutankinimo. Tačiau šalutinės pasekmės – mažesnės spūstys, mažiau reikalingų investicijų į miesto gatvių ir kelių taisymą, mažiau užterštumo atsvertų šią kainą ir paverstų miestą patrauklesne vieta gyventi ir įsikurti.

Socialdemokratai taip pat stengsis geriau suderinti tarpmiestinį susisiekimą tarp didmiesčių. Dešimtys tūkstančių kauniečių dirba Vilniuje ir vilniečių Kaune. Sieksime bendradarbiauti su Lietuvos geležinkeliais, kad įtikinti padidinti traukinių skaičių darbo valandomis bei naktinių traukinių savaitgaliais atsiradimą, taip gerinant susisiekimą ir Kauno kaip vietos kuriose įmonės gali įkurti padalinius patrauklumą.

Planuojant viešąjį transportą būtina keisti požiūrį į dviratininkus ir pėsčiuosius. Dviratis Kauno miesto planavime dažnai būdavo laikomas pramoga, o ne transporto priemone. Tai reikia keisti. Miestas turi būti sujungtas dedikuotais dviračių takais, kurie būtų planuojami atskirai nuo pėsčiųjų infrastruktūros. Dabar vykstantis chaosas su nemotorinėm elektrinėmis transporto priemonėmis, konkrečiai elektriniais paspirtukais, turi baigtis. Tose vietose kurioje tankus pėsčiųjų eismas, ypač Laisvės Alėjoje,  tiek dviračių tiek paspirtukų eismo greitis galėtų būti ribojamas, taip saugant tiek pėsčiuosius tiek dviratininkus ar paspirtukininkus nuo pernelyg dažnai pasitaikančių nelaimių ir traumų.

Savo ruožtu, pėsčiųjų takai turi būti atskirti nuo dviračių takų. Naujai statomuose rajonuose statybos leidimai nebeturėtų būti išduodami jei į gyvenamuosius rajonus nėra sutvarkyta infrastruktūra leidžianti ten patekti pėsčiomis. Šiuo metu neskrupulingi nekilnojamojo turto vystytojai tuo visiškai nesirūpina ir užkrauną šią problemą ant viso miesto, taip didindami automobilių skaičių keliuose. Socialdemokratai remia „pėsčiomis pasiekiamo“ miesto (walkable city) idėją ir nepritaria miesto erdvių užleidimui vis didesniam skaičiui automobilių. Tai turi būti vienas iš esminių principų priimant miesto planavimo sprendimus.