Kauniečiai neturi tapti įkaitais energetikos bendrovių monopolijos ir politinių sprendimų stygiaus. Šiuo metu fiksuojamos aukščiausios šilumos kainos tarp didžiųjų miestų yra nepateisinamos. Tai ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema. Reikia nedelsiant peržiūrėti kainos formavimo mechanizmus, užtikrinti skaidrumą kuro įsigijime ir pasiekti, kad investicijos į tinklus tarnautų gyventojams, o ne didintų jų sąskaitas. Kiekvienas kaunietis turi teisę į šiltus namus už protingą kainą.
LR Seimo nario Audriaus Radvilavičiaus iniciatyva, kartu su Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos nariais bei VERT atstovais įvyko susitikimas su AB „Kauno energija“ vadovais, kuriame aptarta aktuali tema – aukštos centralizuoto šildymo kainos Kaune ir jų poveikis gyventojams 2025–2026 m. šildymo sezono metu. Pagrindinis tikslas – išsiaiškinti šilumos kainų struktūrą, kainų augimo priežastis ir aptarti galimus sprendimus kainų stabilizavimui. Šilumos kainos sudedamosios dalys Bendrovės vadovybė pristatė šilumos kainos struktūrą: didžiausią dalį sudaro kuro sąnaudos (apie 65–70 proc.), iš kurių daugiausia – biokuras ir gamtinės dujos, nors šiuo kuri kūrenamų katilinių mažėja. Likusi dalis – tinklų priežiūros, personalo ir amortizacijos kaštai. Kauno šilumos kaina šiuo metu yra aukštesnė nei šalies vidurkis (~7,9 ct/kWh be PVM), tačiau tai lemia dideli šilumos perdavimo tinklai ir dar nebaigtos modernizacijos.
Kaune šilumos gamina ne tik AB „Kauno energija“, bet ir apie 10 nepriklausomų šilumos gamintojų. Ši decentralizacija teoriškai didina konkurenciją, tačiau praktiškai kompleksinis koordinavimas ir rezervinių pajėgumų apmokėjimas padidina sistemines sąnaudas.
Nuo 2024 m. Kaune įvestas šilumos gamybos pajėgumų aukciono mechanizmas, kuris nustato, kad nepriklausomi šilumos gamintojai (privatūs ar įmonės) gauna fiksuotą atlygį už turimus ir rezervuotus gamybos pajėgumus. Šis modelis užtikrina, kad miestas turėtų pakankamą šilumos rezervą, net jei reali gamyba tuo metu nėra vykdoma. Tokie „rezerviniai“ mokėjimai turi tikslą užtikrinti sistemos saugumą (kad esant poreikiui būtų galima greitai padidinti šilumos gamybą). Šis modelis yra unikalus Kaunui – kituose Lietuvos miestuose (pvz., Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, net Vilniuje) tokio pajėgumų aukciono mechanizmo kol kas netaikoma. Pagal VERT patvirtintą metodiką, tokie fiksuoti pajėgumų mokėjimai įtraukiami į šilumos tiekimo dedamąją „pastovios sąnaudos“, todėl jie didina bendrą kainą. Pajėgumų aukciono modelis Kaune padidino šilumos kainą apie 0,4–0,6 ct/kWh (be PVM).Tai sudaro 5–8 % galutinės kainos, todėl Kaunas tampa vienu iš brangesnių miestų šildymo srityje. Nors sistema padidina tiekimo patikimumą, jos socialinis poveikis vartotojams yra neigiamas, todėl verta svarstyti: kompensacinius mechanizmus (pvz. valstybės subsidijas už rezervinių pajėgumų kaštus), arba pajėgumų aukciono efektyvumo peržiūrą – kad mokėjimai būtų proporcingi realiai naudojimui. Efektyvumo didinimas ir nuostolių mažinimas Vadovybė informavo, kad atlikti modernizacijos projektai: vamzdynų izoliacijos keitimas, katilinių automatizacija ir biokuro katilų atnaujinimas. Tikimasi, kad šios priemonės per artimiausius 2–3 metus sumažins šilumos nuostolius tinkle 2–3 proc. Lyginamoji analizė su kitais miestais VERT duomenys rodo, kad Kauno šilumos kaina yra viena didžiausių tarp didžiųjų miestų – aukštesnė nei Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje, tačiau šiek tiek mažesnė nei Vilniuje. Skirtumus lemia skirtinga kuro struktūra ir technologinė bazė. Kainų prognozė 2025–2026 m. sezonui Pasak įmonės vadovo, esant dabartinei kuro kainų tendencijai, reikšmingo kainų augimo nenumatoma, tačiau nuo 2026 m. sausio kainą gali paveikti PVM lengvatos (9 %) panaikinimas, dėl kurio galutinė kaina vartotojui gali padidėti iki 10–12 %. Bendrovė sieks šį poveikį kompensuoti efektyvumo priemonėmis.
Tolimesni žingsniai – sutarta, kad iki metų pabaigos „Kauno energija“ pateiks išsamesnį šilumos kainos analizės ir modernizacijos planą. Išvada: Visos pusės sutaria, kad būtina ieškoti ilgalaikių sprendimų, kurie užtikrintų stabilias ir gyventojams prieinamas šildymo kainas, didinant šilumos ūkio efektyvumą ir mažinant priklausomybę nuo brangių energijos šaltinių.
