Infliacijos, žaibiškai augančių energijos kainų cunamis itin stipriai smogė pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams: daugiavaikėms šeimoms, minimalų atlyginimą gaunantiems darbuotojams ir, žinoma, pensininkams. Ir anksčiau šie žmonės nuolat balansuodavo ties skurdo riba, dieną iš dienos sukdavo galvą, kaip prasimaitinti, apsirengti, sumokėti komunalinius mokesčius. Tačiau dabartinė krizė įstūmė juos į dar žiauresnę situaciją. Vos ne vos patenkindami savo būtinuosius poreikius, šie Lietuvos piliečiai egzistuoja nuolatinės kovos už būvį būsenoje, todėl jų gyvenimo nė iš tolo negalima pavadinti oriu ar pilnaverčiu. Baisu ir pagalvoti, tačiau XXI a. Europos Sąjungos šalyje šimtai tūkstančių žmonių neturi galimybių keliauti, ilsėtis, mėgautis teatru, kinu, lankyti parodų. Pasmerkti gyventi neviltyje, negalintys skirti laiko saviraiškai, atstumti nuo kultūrinio tobulėjimo. Atkirstiems nuo pažinimo, meno bei kultūros lobių visuomenės nariams kur kas sunkiau atskleisti savo kūrybinius gebėjimus, todėl žalą patiria ne tik jie patys, bet ir mūsų valstybės kultūra apskritai.
Nepuoselėju tuščių iliuzijų, kad šios kadencijos Seimo valdantieji ar dabartinė Vyriausybė sugebės ką nors gero nuveikti šioje srityje: prasta kompetencija, arogancija ir elementarus žmogiškumo trūkumas – jų vizitinė kortelė.
Todėl vienintele viltimi lieka Lietuvos savivaldybės, kuriose dirba dar ryšio su realybe nepraradę ir empatiją išlaikę politikai. Mano manymu, didžiųjų miestų savivaldybės (jų teritorijose veiklą vykdo daugybė kultūros įstaigų) turėtų plačiai atverti kultūrinio gyvenimo duris tiems, kuriems teatras, kinas ar paroda – neįkandama prabanga. Kaip šį sumanymą įgyvendinti praktiškai? Savivaldybės savo gyventojams, atsižvelgus į tam tikrus kriterijus, galėtų išduoti Kultūros pasą – dokumentą, kuris leistų nemokamai (arba su didžiule nuolaida) per metus aplankyti nustatytą kiekį renginių: spektaklių, filmų, edukacijų ir pan. Tokia priemonė leistų į kultūros ir meno pasaulį įtraukti platesnius visuomenės sluoksnius, praturtintų vietos bendruomenės laisvalaikį, neabejoju, kad efektyviai prisidėtų ir prie užimtumo problemos sprendimo. Didesnis visuomenės dalyvavimas būtų naudingas ir pačios kultūros plėtrai: juk ką gali žinoti, gal meno parodos ar pamatyto spektaklio įkvėptas žiūrovas pats nuspręs išmėginti savo jėgas kūryboje. Gal taip netikėtai bus atrastas dar vienas Čiurlionis, Žmuidzinavičius ar Dauguvietis? Siūloma idėja jau sėkmingai įgyvendinama ne vienoje pasaulio šalyje: JAV, Olandijoje, Vokietijoje ir kitur įvairios organizacijos ir institucijos – nuo aukštųjų mokyklų iki savivaldybių – suteikia galimybes nemokamai (arba su didžiulėmis nuolaidomis) semti kultūros lobius. Gal ir nebūsime šioje srityje pirmeiviai, bet vilktis civilizuotų šalių uodegoje taip pat nereikėtų.
Be abejo, ši paslauga būtų apmokama iš savivaldybės biudžeto, tačiau didieji miestai pastaruoju metu gali pasigirti rekordiniais biudžetais, tad kodėl neskyrus dalies miestiečių dvasiniams poreikiams? Juk žmogus toli gražu ne asfaltu ar trinkelėmis gyvas. Tuo pačiu tai būtų ir netiesioginė savivaldybių parama kūrėjams – ne paslaptis, kad dažnam jų vos ne vos pavyksta sudurti galą su galu. Taip šios paprastos, bet veiksmingos priemonės dėka išloštų visi – ir meno kūrėjai, ir meno gerbėjai. Tam tereikia tik protingai paskirstyti lėšas (o jų tikrai netrūksta!) ir suprasti, kad būtent kultūra yra civilizacijos bei pažangos variklis.
