Pastaraisiais mėnesiais ir Vakarų, ir Lietuvos žiniasklaidą tiesiog užplūdo pesimistiniai pranešimai apie padėtį karo kamuojamoje Ukrainoje. Žurnalistai, apžvalgininkai, įvairūs karybos ir kitų sričių ekspertai pradėjo reikšti labai skeptišką požiūrį į Ukrainos galimybes sėkmingai tęsti pasipriešinimą Rusijos agresijai ir vieni užuominomis, kiti kone atvirai siūlo sėsti prie derybų stalo ir baigti konfliktą ne kariniais, o diplomatiniais būdais.
Šiame komentare nenagrinėsiu nei situacijos mūšio lauke, nei staigaus tokių negatyvių nuotaikų atsiradimo priežasties (pastebėjau, kad karo stebėtojų ir komentatorių nuotaikos svyruoja švytuoklės principu: visiškas skepsis karo pradžioje, euforija Ukrainai laimėjus pirmuosius mūšius dėl Kyjivo, vėl niūrios prognozės, kai Ukrainos kontrpuolimas nepateisino lūkesčių), tačiau išdėstysiu savo nuomonę, remdamasis vieninteliu – ekonominiu – aspektu, kodėl tokie siūlymai yra išskirtinai naudingi Putinui.
Laikinų paliaubų (po kurių, be abejo, vėl neužtruktų sekti baisi agresija) turėtų trokšti būtent Kremliaus kraugeriškas režimas. Kodėl? Todėl, kad nepaisant bravūriškos savigyros, kliedesių apie atsigaunantį ūkį ir tariamai neveikiančias sankcijas, realybėje Rusijos ekonomika čiuožia bedugnėn. Dar keli metai pragaištingo karo grasina ekonomiškai palaidoti Rusiją tame pačiame kape kartu su SSRS.
Kodėl? Todėl, kad ekonomika yra ne mistinis okultizmas, o mokslas, kuris turi savo racionalius dėsnius. Net ir pradinių klasių mokinukas suvokia, kad jeigu jis gauna mažiau kišenpinigių, o išleidžia daugiau pabrangusiems ledams, pinigų jo kišenėje nedaugėja ir turtingesniu jis netampa. Tad kodėl kitaip turėtų būti su valstybių ekonomika?
Rusija karui kasmet išleidžia apytiksliai 80-90 milijardų dolerių. 2024 numatomos išlaidos gynybai viršys socialines išlaidas! Išlaidos švietimui ir sveikatos priežiūrai bus įšaldytos. Tuo tarpu pajamos iš naftos bei dujų eksporto (kurios sudaro netoli pusės RF biudžeto pajamų) per 2023 smuko 40 procentų. Taip yra, nes rusiškos naftos gavybos savikaina padidėjo dėl Vakarų kompanijų kartu su savo technologijomis pasitraukimo, o didžioji dalis Europos rinkos rusiškoms dujoms ir naftai užsidarė, todėl teroristinis režimas yra priverstas pardavinėti savo gamtos išteklius su milžiniškomis nuolaidomis Kinijai ir Indijai.
Negana to, net ir tais pačiais iš Indijos gautais pinigais Kremlius pasinaudoti negali: bėda ta, kad indai už naftą atsiskaito rupijomis, kurių… negalima nei konvertuoti, nei išsivežti iš šalies. Vadinasi, tie pinigai ir toliau lieka arba savotiškai įšaldyti, arba gali tik būti investuojami į Indijos ekonomiką. Pardavėjui lieka ir prekė, ir pinigai, o nusikaltėliui – vis didėjančios karinės išlaidos. Ekonominis šachas ir matas Rusijai.
Gauti pajamų iš kitur Rusijai taip pat nelabai sekasi. O ir kodėl turėtų būti kitaip, turint galvoje, kad beveik tūkstantis užsienio kapitalo įmonių paliko šalį kartu su savo technologijomis, žiniomis ir net geriausiais darbuotojais. Mobilizacija sudavė dar skaudesnį smūgį: į užsienį pabėgo dar beveik milijonas darbingo amžiaus žmonių, daugiausiai kompetentingų ir pasiturinčių įvairių sričių specialistų, kurių praradimas ekonomikai yra tikrai reikšmingas.
Kaip galima kalbėti apie gerėjančius ekonominius rodiklius, kai užsienio ekspertų paskaičiavimais, vien nuo karo pradžios iš Rusijos svetur „nutekėjo“ 253 mlrd. dolerių vertės kapitalo? O kad tikri skaičiai netrukdytų girtis, Kremliaus valdovai įslaptino visus pagrindinius ekonominius rodiklius, tačiau negailestinga tikrovė – didėjanti infliacija, augančios paskolų palūkanos, brangstančios prekės – leidžia suprasti, kokia padėtis yra išties.
Ironiška, tačiau net ir rusų gebėjimas apeiti sankcijas, t.y. įsigudrinimas aplinkiniais keliais gauti vakarietiškų prekių, prisidėjo prie infliacijos didėjimo: kuo didesnis poreikis užsienio valiutai, tuo labiau didėja jos vertė. Todėl ir kyla dolerio kaina kaip ant mielių. Prieita jau iki to, kad Rusijos Centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina įspėjo, kad gali uždrausti prekiauti valiuta Maskvos biržoje. Tai yra desperatiški bandymai palaikyti rublio kurso stabilumą, tačiau šios priemonės Rusijos finansų sistemos nebeišgelbės.
Kuo ilgiau tęsiasi pragaištingas karas, tuo stipriau Kremliaus grobuonių gerkles veržia sankcijų kilpa, kuo ilgiau rusų kariai žudo taikius ukrainiečius, tuo labiau skursta rusai pačioje Rusijoje. Jokių čia stebuklų nebus, visi veiksmai turi pasekmes, todėl pradėtas karas neišvengiamai palaidos imperijos ekonomiką. Tik procesas nėra trumpas.
Naivu tikėtis, kad Rusija subyrės per mėnesį ar du. Tam gal prireiks dar metų, gal dviejų. Dabartinė Rusijos ekonomika, kuri visiškai perorientuota į karo pramonę, nekuria jokios pridėtinės vertės ilgalaikėje perspektyvoje. Pagaminta raketa ar tankas turi tik vieną tikslą – žudyti ir griauti. Tačiau tai viskas.
Na ir kas, kad Rusijos BVP šiuo metu auga, kad ypač mažas bedarbystės lygis, kad kyla atlyginimai. Tai sąlygoja didėjančios ginklų gamybos apimtys. Tačiau, jokios ekonominės naudos ar grąžos pagamintas tankas, raketa ar kitas ginklas neduoda. Raketai sprogus, pinigai, investicija į ją dingo.
Bet įsivaizduokite, kas būtų, jei Rusijos agentų tinklui pavyktų įpiršti paliaubų ir derybų būtinybę Vakarų lyderiams, ką jie dabar įnirtingai daro? Karo ekonomikai toliau veikiant, kauptųsi ginklai, amunicija. Jų paskirtis tik viena, o Kremliaus teroristinis režimas puikiai supranta, kad išleisti rubliai tankams atsipirks tik užgrobus naujas teritorijas.
Rusiją sunku nugalėti karo lauke. Čia ekspertai teisūs. Bet dabar dar jos nenugalėsi ir prie derybų stalo. Šiandien ukrainiečiai moka didžiausią kainą – perka laiką už savo gyvybes, tam, kad Rusijos ekonomika vis labiau aižėtų ir pradėtų griūti.
Mano nuomone, tai yra kelias į pergalę. Sugriuvusi ekonomika privers Kremliaus režimą derėtis ukrainiečių sąlygomis. Mums tereikia stiprinti sankcijų poveikį Rusijai ir didinti jų kontrolę, užtikrinti, kad naftos ir dujų kainos būtų kuo žemesniame lygyje, teikti finansinę ir karinę paramą Ukrainai. Dar labiau spausti Rusijos ekonomiką. Pinigų tam yra. Užblokuota daugiau nei 300 mlrd. eurų Rusijos centrinio banko atsargų ES, kitose G7 šalyse ir Australijoje (du trečdaliai jų užblokuota ES). Šie pinigai privalo keliauti į Ukrainos ekonomiką ir karo pramonę.
Naivu tikėtis, kad nebus sankcijų apėjimo. Naivu tikėtis, kad pasaulis gyvens be rusiškos naftos, tačiau tikrai įmanoma kontroliuoti, kad Rusijos pajamos būtų gerokai mažesnės, nei išlaidos. Tai šiuo metu vyksta, reikia stiprinti poveikį ir laiko. Sunkiam ligoniui, prieš galą pagerėja. Tai matome ir Rusijos ekonomikoje dabar. Nauji 1991-ieji jau ne už kalnų.
