Roberta Ažukaitė: Asfaltas po 30 metų. Ar tiek pat lauksime ir kultūros centro?
Rugsėjo 2-osios proga kreipiausi į Kauno miesto savivaldybę dėl Kauno Vaišvydavos bendruomenės poreikių. Dalinuosi savo kreipimosi mintimis viešai, nes manau, kad apie augančio mikrorajono poreikius turime kalbėti garsiai.
Šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai Vaišvydavos dalis buvo priskirta Kauno miesto teritorijai. Ir štai simboliška – tik po trisdešimties metų asfaltas pagaliau atkeliavo ir į vieną labiausiai nuo miesto centro nutolusių Kauno mikrorajonų.
Bet asfaltu bendruomenės gyvenimas nesibaigia.
Vietos žmonių pasakojimuose dar gyvos istorijos, kad kažkada Vaišvydavoje veikė ir kultūros centras. Vėliau pastatas sudegė, keitėsi jo likimas, teritorijos ir pastatai buvo privatizuojami, o ilgainiui pagrindine vieša bendruomenės erdve liko mokykla.
Ir ta pati mokykla daugybę metų buvo mažinama kone iki ribos, kai jau atrodė, kad jos ateitis apskritai tampa neaiški. Šiandien pagaliau matome rekonstrukciją ir investicijas.
Matyt, miestas vieną dieną pastebėjo, kad tuose tariamuose „laukuose“ iš tiesų gyvena žmonės.
Ir jų vis daugėja.
Kaunas plečiasi ne tik strateginiuose dokumentuose, planuose ar gražiose vizijose. Jis plečiasi realiai – statomi nauji namai, kuriasi šeimos, daugėja vaikų, gyventojų ir kasdienių poreikių.
Todėl man atrodo visiškai natūralu kelti klausimą: jeigu Vaišvydava yra visavertė Kauno miesto dalis, kodėl ji neturėtų turėti tokios infrastruktūros ir tokių viešųjų erdvių, kokias turi kiti normaliai funkcionuojantys miesto mikrorajonai?
Vaišvydavai šiandien labai reikia kultūros ir bendruomenės centro – erdvės, kurioje žmonės galėtų rinktis, bendrauti, organizuoti kultūrinę, edukacinę ir visuomeninę veiklą, rengti susitikimus, paskaitas, kūrybines dirbtuves, veiklas vaikams, jaunimui, šeimoms ir senjorams.
Reikalinga ir gyva vietos biblioteka – ne tik vieta knygoms pasiimti, bet šiuolaikiška žinių, kultūros, edukacijos ir bendravimo erdvė.
Tokioje vietoje galėtų vykti būreliai, bendruomenės susitikimai, parodos, paskaitos, jaunimo iniciatyvos, senjorų veiklos, šeimų renginiai, nevyriausybinių organizacijų susitikimai ir daugybė kitų veiklų.
Vien mokyklos tam nepakanka.
Mokykla pirmiausia yra ugdymo įstaiga, turinti savo paskirtį, ritmą ir veiklos organizavimą. Visas augančio mikrorajono kultūrinis bei bendruomeninis gyvenimas negali būti sutalpintas vien tarp mokyklos sienų.
Augant gyvenamųjų namų skaičiui, kartu turi augti ir viešoji infrastruktūra. Reikia ne tik gatvių, šaligatvių, apšvietimo ar viešojo transporto. Reikia vietų, kuriose žmonės galėtų būti kartu.
Nes miesto kokybę kuria ne vien asfaltas.
Ją kuria žmonių tarpusavio ryšiai, galimybė susitikti, veikti, kurti, organizuoti, pažinti savo kaimynus ir jausti, kad tavo gyvenamoji vieta yra ne tik namų adresas.
Kauno miesto savivaldybės prašome įvertinti realų kultūros ir bendruomeninės erdvės poreikį Vaišvydavoje, peržiūrėti galimas savivaldybei priklausančias patalpas ar žemės sklypus, įvertinti bibliotekos ar daugiafunkcės bendruomeninės erdvės atsiradimo galimybes bei pradėti dialogą su vietos bendruomene.
Mes nesakome, kad viską turi padaryti tik savivaldybė.
Kauno Vaišvydavos bendruomenė yra pasirengusi bendradarbiauti, prisidėti idėjomis, partnerių paieška, projektų rengimu ir net finansavimo galimybių paieška. Tačiau be miesto įsitraukimo tokio masto pokytį įgyvendinti būtų sudėtinga. Savivaldybės indėlis, palaikymas ir politinis sprendimas čia yra labai svarbūs.
Norime, kad auganti Vaišvydava turėtų ne tik namus ir gatves.
Norime, kad ji turėtų savo kultūrinę širdį.
Vietą, kur susitinka skirtingos kartos. Kur gimsta idėjos. Kur vaikai turi ką veikti po pamokų, senjorai – kur susitikti, jaunimas – kur kurti, o bendruomenė – kur būti bendruomene.
Todėl savo mintimis dalinamės garsiai.
Viliamės, kad kažkas išgirs.
O gal net ir įgyvendins.
Roberta Ažukaitė
Kauno Vaišvydavos bendruomenės pirmininkė, visuomenininkė
Nuotrauka: Dovilės Adamonytės
