Per pastaruosius metus Kaune sutvarkyta daug gatvių, šaligatvių ir kitų infrastruktūros objektų. To nematyti būtų sunku. Vien 2025 metais miestas skelbė suremontavęs beveik 23 kilometrus gatvių ir daugiau kaip 14 kilometrų šaligatvių. Tai yra darbai, kuriuos reikia vertinti teigiamai.
Tačiau kalbantis su kauniečiais iš skirtingų miesto dalių išryškėja ir kita pusė – infrastruktūra mieste gerėja nevienodu tempu. Vienur jau kalbame apie naujus dviračių takus, rekonstruotas magistrales ar didelius transporto projektus, o kitur žmonės vis dar laukia dalykų, kuriuos 21 amžiaus mieste norėtųsi laikyti savaime suprantamais: normalios gatvės dangos, lietaus vandens nuvedimo, šaligatvio, apšvietimo.
Ir tai nėra vien įspūdis – daliai kauniečių tai vis dar nemaloni kasdienybė. Šių metų miesto dokumentuose galima rasti visai konkrečių pavyzdžių. Ganyklų gatvė Šilainiuose įvardijama kaip neasfaltuota, joje nėra pėsčiųjų ir dviračių takų bei gatvės apšvietimo. Neasfaltuotų gatvių problema ilgą laiką buvo ypač aktuali ir Aleksote.
Šie pavyzdžiai, mano manymu, parodo pačią problemos esmę. Miestui netrūksta nei pinigų, nei techninių galimybių. Trūksta nuoseklumo ir aiškaus supratimo, kad žmogui jo gatvė yra ne mažiau svarbi negu miestui didelis reprezentacinis projektas.
Labai gaila, bet Kauno gyventojai dar skirstomi į svarbesnius ir mažiau svarbius, o atokesnių gatvelių žmonių rūpesčiai lieka grandiozinių projektų šešėlyje. Didelius projektus lengva parodyti, juos lengva nufotografuoti, apie juos lengva skelbti garsias antraštes. O nedidelės gatvės kažkur miesto pakraštyje problemos lieka grandiozinių projektų šešėlyje. Tačiau ten taip pat gyvena žmonės, kurie kiekvieną rytą išvažiuoja į darbą, veža vaikus į mokyklą, grįžta į namus, kvėpuoja tomis pačiomis dulkėmis ir važiuoja per tas pačias duobes.
Reikia suprasti, kad žvyrkelis mieste nėra vien klausimas, ar automobiliui važiuoti patogu. Vasarą tai – dulkės. Tai jau konkreti grėsmė sveikatai. Po lietaus – purvas, balos ir duobės. Kai kartu nėra normalaus vandens nuvedimo, šaligatvio ar apšvietimo, kalbame jau ne apie kelio dangą, bet apie žmogaus kasdienio gyvenimo kokybę ir saugumą.
Būtų neteisinga sakyti, kad Kaunas gatvių netvarko. Tvarko, ir nemažai. Miestas turi prioritetinį gatvių sąrašą, kuriame numatyti projektavimo, remonto ir rekonstrukcijos darbai daugelyje miesto vietų. Tačiau pats sąrašo egzistavimas problemos neišsprendžia. Žmogui svarbu ne tai, kad jo gatvė kažkuriame dokumente yra įrašyta. Jam svarbu žinoti, kada ji bus sutvarkyta. Todėl man atrodo, kad pirmas dalykas, kurį reikėtų padaryti, – aiškiai suskaičiuoti ir viešai paskelbti, kiek Kaune dar yra neasfaltuotų gyvenamųjų gatvių. Ne apytiksliai ir ne su abstrakčiais planais, o konkrečiai: gatvė, jos būklė, reikalingi darbai ir preliminarus jų terminas.
Antra – reikalinga atskira ilgalaikė mažųjų gatvių tvarkymo programa. Joje turėtų būti numatyta, kiek tokių gatvių miestas įsipareigoja sutvarkyti kasmet. Jei prieš asfaltuojant būtina įrengti lietaus nuotekas, komunikacijas ar atlikti projektavimo darbus – tai taip pat turi būti aiškiai nurodyta. Gyventojas turi matyti ne miglotą pažadą, o kelią nuo šiandieninės žvyruotos gatvės iki konkretaus rezultato.
Trečia – prioritetai turi būti suprantami. Kodėl viena gatvė tvarkoma dabar, o kita laukia dar penkerius metus? Pagal kokius kriterijus jos vertinamos? Kiek balų gavo? Kas lėmė sprendimą? Kuo daugiau šios informacijos bus vieša, tuo mažiau liks vietos įtarimams, kad viską lemia ne objektyvus poreikis, o gebėjimas prisibelsti iki reikiamų kabinetų.
Ketvirta – apie gatves pagaliau reikia kalbėtis su pačiais žmonėmis. Per dažnai valdžia į miesto problemas žiūri tarsi iš aukšto bokšto: turime planus, schemas, prioritetų lenteles, vadinasi, geriau žinome, ko žmonėms reikia. Bet žmogus, kuris konkrečioje gatvėje gyvena dvidešimt metų, kartais apie jos problemas žino daugiau negu kelios savivaldybės komisijos kartu sudėjus.
Todėl prieš priimant sprendimus reikia ne tik perskaityti dokumentus, bet ir nuvažiuoti į vietą. Susitikti su gyventojais. Paklausti, kur kaupiasi vanduo, kur pavojinga vaikui eiti į mokyklą, kur nėra apšvietimo, kur sunku pravažiuoti greitosios pagalbos ar šiukšliavežės automobiliui.
Kada aukščiausia miesto valdžia paskutinį kartą braidė po gatvės purvą ir kalbėjosi su gyventojais? Klausimas retorinis. Tai nėra sudėtinga. Tam nereikia nieko, išskyrus žmogiškumą.
Penktas dalykas – mažųjų gatvių tvarkymas turėtų būti vertinamas kompleksiškai. Nėra daug prasmės pakloti asfaltą, jei po metų jį teks ardyti dėl komunikacijų. Kartu turi būti sprendžiamas vandens nuvedimas, apšvietimas, šaligatviai, kur reikia – saugus pėsčiųjų ir dviratininkų judėjimas.
Dideli projektai miestui reikalingi. Reikia tiltų, pagrindinių gatvių, transporto mazgų, dviračių takų. Tačiau žmogui, gyvenančiam nedidelėje gatvėje miesto pakraštyje, jo gatvė nėra mažas projektas. Jam tai yra kelias į namus, kuriuo jis važiuoja kiekvieną dieną.
Todėl miesto infrastruktūros pažangą turėtume vertinti ne vien pagal didžiausius ir labiausiai matomus projektus. Visi kauniečiai yra vienodai svarbūs – nesvarbu, ar jie gyvena miesto centre, Aleksote, Romainiuose, Vaišvydavoje, Šilainiuose ar kitoje miesto dalyje.
Ir čia nereikia skambių pažadų, kad rytoj viską išasfaltuosime. Reikia daug paprastesnių dalykų: suskaičiuoti, suplanuoti, paskelbti terminus, kasmet atsiskaityti už rezultatą ir, svarbiausia, kalbėtis su žmonėmis. Kai žmogus mato savo gatvę sąraše ir žino, kada gali tikėtis darbų, net laukimas tampa suprantamesnis.
Kaunas per pastaruosius metus tikrai pasistūmėjo į priekį. Būtent todėl būtų gaila sustoti vien ties didžiaisiais projektais. Nes galų gale miestas juk turi būti tvarkomas ne skambioms reklaminėms antraštėms, o žmonėms.
