Rugsėjo 22-ąją, Dieną be automobilio, kauniečiai autobusais ir troleibusais gali važiuoti nemokamai. Kandidatas į Kauno miesto merus, Seimo narys Audrius Radvilavičius siūlo į šią vienos dienos akciją pažvelgti plačiau – pradėti rimtą diskusiją, ar nemokamas viešasis transportas galėtų tapti ilgalaike Kauno miesto kryptimi.
Kaune nemokamas viešasis transportas nėra visiškai nauja patirtis. Miesto tarybos sprendimu visi keleiviai nemokamai gali važiuoti vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6-ąją ir rugsėjo 22-ąją – Dieną be automobilio.
Tačiau, Audriaus Radvilavičiaus teigimu, verta kelti kitą klausimą: ar nemokamas viešasis transportas turi likti tik kelių simbolinių dienų privilegija?
„Jeigu norime, kad žmonės dažniau rinktųsi autobusą ar troleibusą, turime kalbėti ne tik apie automobilių ribojimą ar parkavimo vietas. Žmogui pirmiausia reikia pasiūlyti patrauklią alternatyvą – patogų, dažną, greitą ir finansiškai prieinamą viešąjį transportą“, – sako A. Radvilavičius.
Nereikia visko padaryti per vieną dieną
A. Radvilavičiaus siūloma kryptis – ne vienu sprendimu panaikinti visus bilietus, bet nemokamo viešojo transporto modelį Kaune diegti etapais ir remiantis konkrečiais skaičiavimais.
Pirmasis etapas galėtų apimti tas gyventojų grupes, kurioms viešasis transportas ypač svarbus kasdien – moksleivius, studentus, senjorus, neįgaliuosius ir kitas socialiai pažeidžiamas grupes.
Preliminariu vertinimu, tokio modelio papildomas finansinis poreikis galėtų siekti apie 5–7 mln. eurų per metus, tačiau galutinė suma turėtų būti apskaičiuota pagal faktines „Kauno autobusų“ bilietų pajamas, keleivių struktūrą, taikomas lengvatas ir savivaldybės mokamas kompensacijas.
2026 metų Kauno miesto biudžetas siekia beveik 835 mln. eurų. Todėl, A. Radvilavičiaus nuomone, būtina įvertinti, kokią biudžeto dalį miestas galėtų skirti tam, kad viešasis transportas taptų patogesnis ir prieinamesnis didesnei kauniečių daliai.
„Kalbu ne apie neatsakingą pažadą viską padaryti nemokamai. Pirmiausia reikia turėti visus skaičius. Tačiau jeigu matome, kad pirmasis etapas miesto biudžetui yra pakeliamas, kodėl jo nepradėjus?“ – teigia Seimo narys.
Tikslas – sistema, kuria apsimoka naudotis
Jeigu autobusai važiuotų retai, kelionė truktų pernelyg ilgai arba iš miesto pakraščių nebūtų patogu pasiekti darbo, mokyklos ar gydymo įstaigos, nemokamas transportas pats savaime problemos neišspręstų.
Todėl finansinės lengvatos turėtų eiti kartu su viešojo transporto kokybės gerinimu.
Kauno savivaldybė jau rengia viešojo transporto tinklo pertvarką. Planuojama formuoti pagrindines dažnai kursuojančias linijas, įrengti persėdimo terminalus ir siekti, kad kelionės būtų greitesnės bei patikimesnės.
A. Radvilavičiaus vertinimu, būtent su tokia pertvarka būtų prasminga sieti ir bilietų sistemos pokyčius.
„Nemokamas transportas neturi reikšti prastesnio transporto. Atvirkščiai – tikslas turėtų būti toks, kad žmogui automobilis būtų pasirinkimas, o ne būtinybė. Jei autobusas atvažiuoja dažnai, kelionė yra greita ir už ją nereikia papildomai mokėti, pasirinkimas važiuoti viešuoju transportu tampa kur kas realesnis“, – sako A. Radvilavičius.
Nauda būtų ne tik keleiviui
Viešojo transporto politika nėra vien bilieto kainos klausimas.
Kaune viešuoju transportu kasmet atliekama dešimtys milijonų kelionių. Kuo daugiau žmonių kasdieniams maršrutams gali pasirinkti autobusą ar troleibusą, tuo didesnis potencialas mažinti automobilių srautus intensyviausiose miesto vietose ir poreikį kiekvieną kelionę atlikti nuosavu automobiliu.
Nemokamas arba stipriai lengvatinis viešasis transportas taip pat tiesiogiai mažintų dalies šeimų, studentų bei senjorų kasdienes išlaidas.
Todėl, A. Radvilavičiaus teigimu, į šią idėją reikėtų žiūrėti ne kaip į atskirą socialinę lengvatą, bet kaip į platesnės darnaus ir socialiai atsakingo miesto transporto politikos dalį.
Nemokamas transportas kauniečiams – utopija ar neišvengiama būtinybė?
Jeigu pirmasis etapas pasiteisintų, būtų galima vertinti tolesnį modelio plėtimą – iki nemokamo viešojo transporto visiems Kaune gyvenamąją vietą deklaravusiems gyventojams.
Tam reikėtų atskirai įvertinti prarandamas bilietų pajamas, papildomus keleivių srautus, reikalingą autobusų ir troleibusų skaičių, vairuotojų poreikį bei galimą papildomą savivaldybės finansavimą.
„Man svarbiausia, kad apie nemokamą viešąjį transportą kalbėtume ne kaip apie gražią svajonę prieš rinkimus, bet kaip apie projektą, kurį galima suskaičiuoti. Kiek kainuoja pirmasis etapas? Kiek žmonių jis paliestų? Kokį poveikį turėtų keleivių skaičiui? Kiek papildomų reisų reikėtų? Atsakę į šiuos klausimus galime priimti sprendimus“, – sako A. Radvilavičius.
Siūloma kryptis – pirmiausia skaičiai ir konkretus įgyvendinimo planas, tuomet sprendimas dėl pirmojo etapo ir tolesnis sistemos plėtimas pagal realius rezultatus.
Kitas klausimas – ar miestas pasirengęs pokyčiams, ir ką reikėtų padaryti, kad bent daliai kauniečių tai būtų ne viena diena per metus, o kasdienybė. Sprendimai turi būti priimami pasitarus su kauniečiais, o ne už uždarų savivaldybės durų.
