Birželio 5-ąją pasaulis mini Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną. Šią dieną dar 1972 metais inicijavo Jungtinės Tautos, siekdamos atkreipti pasaulio dėmesį į vis didėjančius aplinkosaugos iššūkius ir skatinti valstybes ieškoti sprendimų, kaip išsaugoti gamtą ateities kartoms.
Lietuvai ši diena yra ne tik proga kalbėti apie problemas. Tai galimybė įvertinti kelią, kurį nuėjome per daugiau kaip tris dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo, ir kartu atsakingai pažvelgti į užduotis, kurios mūsų laukia ateityje.
Per 35 nepriklausomybės metus Lietuva pasikeitė iš esmės. Pasikeitė mūsų miestai, energetika, pramonė, požiūris į aplinką ir gamtos išteklių naudojimą. Jeigu praėjusio amžiaus pabaigoje svarbiausias uždavinys buvo suvaldyti akivaizdžią taršą ir sukurti veikiančią aplinkos apsaugos sistemą, šiandien jau kalbame apie klimato kaitą, biologinės įvairovės išsaugojimą, žiedinę ekonomiką ir tvarų gamtos išteklių naudojimą.
Dažnai kalbėdami apie aplinkosaugą daugiausia dėmesio skiriame problemoms, tačiau verta prisiminti ir tai, kiek daug Lietuva jau pasiekė. Atgavę nepriklausomybę paveldėjome nemažą dalį sovietinės pramonės infrastruktūros, kuri buvo kuriama beveik nekreipiant dėmesio į aplinkosauginius reikalavimus. Per šiuos dešimtmečius uždaryta arba modernizuota daugybė taršių gamybos objektų, įdiegtos šiuolaikinės taršos kontrolės technologijos, o aplinkosaugos standartai tapo neatsiejama ekonominės veiklos dalimi.
Vienu svarbiausių pasiekimų galima laikyti modernios vandentvarkos sistemos sukūrimą. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų šiandien naudojasi centralizuotomis nuotekų surinkimo ir valymo sistemomis, kurios leidžia efektyviai saugoti upes, ežerus ir Baltijos jūrą nuo taršos. Ženkliai pagerėjo geriamojo vandens kokybė, o daugelio vandens telkinių būklė šiandien yra geresnė nei prieš kelis dešimtmečius.
Didelę pažangą pasiekėme ir atliekų tvarkymo srityje. Sąvartynų era pamažu traukiasi į praeitį, o jos vietą užėmė rūšiavimo ir perdirbimo sistema. Lietuva gali didžiuotis viena sėkmingiausių užstato sistemų Europoje. Gyventojų aktyvus įsitraukimas į pakuočių grąžinimą tapo pavyzdžiu daugeliui kitų valstybių ir reikšmingai prisidėjo prie aplinkos taršos mažinimo.
Per šį laikotarpį buvo nuosekliai plečiamos saugomos teritorijos, stiprinama Natura 2000 tinklo apsauga, atkuriamos pažeistos buveinės, įgyvendinamos nykstančių rūšių išsaugojimo programos. Didėjo ir Lietuvos miškingumas – šiandien miškai dengia daugiau nei trečdalį šalies teritorijos. Jie ne tik suteikia žmonėms galimybę ilsėtis gamtoje, bet ir atlieka svarbų vaidmenį saugant biologinę įvairovę bei kaupiant anglies dioksidą.
Pastaraisiais metais sparčiai vystosi ir atsinaujinanti energetika. Saulės bei vėjo elektrinės tampa vis svarbesne Lietuvos energetikos sistemos dalimi, stiprina šalies energetinę nepriklausomybę ir prisideda prie klimato kaitos švelninimo.
Tačiau kartu turime pripažinti, kad aplinkosaugos srityje iššūkių vis dar netrūksta.
Viena aktualiausių problemų išlieka oro tarša. Nors pramonė šiandien yra gerokai švaresnė nei prieš tris dešimtmečius, oro kokybei vis dar didelę įtaką daro transportas, individualus šildymas ir kai kurios žemės ūkio veiklos. Šaltuoju metų laiku daugelyje Lietuvos miestų fiksuojami padidėję kietųjų dalelių kiekiai, kurie daro tiesioginę įtaką žmonių sveikatai.
Ne mažiau svarbus iššūkis yra klimato kaita. Ilgesnės sausros, stiprios liūtys, audros, dažnėjantys ekstremalūs oro reiškiniai, didesnė miškų gaisrų rizika jau tampa mūsų kasdienybės dalimi. Šie pokyčiai daro poveikį žemės ūkiui, miškams, infrastruktūrai ir kiekvieno gyventojo gyvenimo kokybei.
Didelį susirūpinimą kelia ir biologinės įvairovės nykimas. Visoje Europoje mažėja vabzdžių, paukščių ir kitų gyvūnų populiacijos. Tai signalas, kad turime dar atsakingiau vertinti savo santykį su gamta. Tačiau esu įsitikinęs, kad gamtos apsauga neturi tapti konfliktu tarp aplinkosaugos ir žmogaus. Priešprieša tarp gamtos saugojimo ir ekonominės veiklos nėra produktyvus kelias. Lietuvai reikalingi subalansuoti sprendimai, kurie leistų išsaugoti vertingiausias gamtos teritorijas, tačiau kartu užtikrintų regionų vystymąsi, darbo vietas ir žmonių gerovę.
Dirbdamas Seimo Aplinkos apsaugos komitete kasdien matau, kad aplinkosaugos klausimai tampa vis sudėtingesni. Vienoje pusėje yra būtinybė saugoti miškus, vandenis, biologinę įvairovę ir kraštovaizdį, kitoje – visuomenės ir ekonomikos poreikiai. Todėl sprendimai turi būti paremti ne emocijomis ar kraštutinumais, o mokslu, faktais ir dialogu.
Šiandien ypač svarbu stiprinti klimato kaitos prevenciją, skatinti atsinaujinančios energetikos plėtrą, didinti transporto sektoriaus tvarumą, mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir atsakingai naudoti gamtos išteklius. Ne mažiau svarbu užtikrinti, kad aplinkosaugos politika būtų suprantama žmonėms, o priimami sprendimai kurtų ilgalaikę naudą tiek gamtai, tiek visuomenei.
2025 metų Tarptautinės aplinkos apsaugos dienos tema buvo – plastiko taršos mažinimas. Tai dar kartą primena, kad aplinkos apsauga prasideda ne tik nuo valstybės sprendimų, bet ir nuo kiekvieno mūsų kasdienių pasirinkimų. Atsakingas vartojimas, atliekų rūšiavimas, gamtos tausojimas ir pagarba aplinkai yra maži žingsniai, kurie ilgainiui sukuria didelius pokyčius.
Aplinkos apsauga šiandien nėra vien draudimų ar apribojimų sistema. Tai investicija į žmonių sveikatą, šalies konkurencingumą, energetinį saugumą ir gyvenimo kokybę. Švari aplinka reiškia sveikesnius žmones, patrauklesnius miestus ir regionus, stipresnį turizmą bei tvaresnę ekonomiką.
Minėdami Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną galime pagrįstai didžiuotis tuo, ką Lietuva pasiekė per 35 nepriklausomybės metus. Tačiau kartu turime suvokti, kad aplinkos apsauga nėra baigtinis procesas. Tai nuolatinė atsakomybė prieš dabartines ir ateities kartas.
Esu įsitikinęs, kad Lietuva ir ateityje gali išlikti valstybe, kuri geba derinti ekonomikos augimą, socialinę gerovę ir pagarbą gamtai. Tam reikės ne tik atsakingų politinių sprendimų, bet ir bendro visuomenės supratimo, kad gamta nėra neišsenkantis išteklius. Tai mūsų bendri namai, kuriuos privalome išsaugoti tokius, kad jais galėtų didžiuotis ir mūsų vaikai, ir anūkai.
Seimo narys Audrius Radvilavičius
