Beata Labutytė, LSDP Kauno skyriaus Tarybos narė
Vykstant demografiniams pokyčiams, visame pasaulyje daugėja 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių.
Populiacijos senėjimas stebimas ir Lietuvoje. Tai suponuoja poreikį įvertinti ir apibrėžti senų žmonių problemas mūsų visuomenėje bei mieste: socialinį pažeidžiamumą, sveikatos sutrikimus, socialinių įgūdžių ir gebėjimų silpnėjimą, negatyvią sąveiką su socialine aplinka ir t.t.
Šių problemų sprendimas tiesiogiai priklauso nuo valstybės bei savivaldybės socialinės politikos. Labai svarbu, kaip, nuolat augant sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų poreikiui, sprendžiamos pagyvenusių ir senų žmonių socialinės problemos miesto lygmeniu. Kaip optimizuojami fizinės, socialinės ir psichikos sveikatos procesai, įgalinant pagyvenusius žmones aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime nepatiriant diskriminacijos ir džiaugiantis gyvenimo kokybe.
Šiandien atsakymas būtų – niekaip.
Žmogus nuolat nori save realizuoti. Senjorai galėtų rengti paskaitas, konferencijas, organizuoti užsiėmimus pagal žmonių pomėgius, kurti ansamblius, darbščiųjų rankų kolektyvus, rengti dirbinių parodas, propaguoti sveiką gyvenseną, teikti savitarpio pagalbą: slaugyti vienišus, sunkiai sergančius pensininkus ir t.t. ir pan.
Tačiau Kaune užimtumo galimybės ribotos. Miesto valdžia daugiau turėtų investuoti į užimtumo politiką ir turėtų žinoti, kad senjorų poreikiai neapsiriboja vien laisvalaikiu. Išėjus į pensiją, gyventojų finansinės galimybės sumažėja penktadaliu. Todėl turėtų būti skatintinas ne tik jaunimo, bet ir pagyvenusių žmonių darbas, kad jie kuo ilgiau galėtų likti darbo rinkoje ar persikvalifikavę galėtų į ją grįžti ir „prisidurti“ prie savo nedidelių pensijų, pavyzdžiui, kaip kai kuriose šalyse taikant dalinį darbą – ne visu etatu. Juk miestui tai geriau nei darbo jėga iš svetur.
Gerų darbų ir vertingų iniciatyvų miestiečiai pasigenda iš vietos politikų bei savivaldos tarnautojų. Prisiminti senjorus reikia ne tik spalį, kuomet miestas tradiciškai mini Pagyvenusių žmonių mėnesį. Bet kviesčiau „sutaupytas“ lėšas, kurios skirtos socialinėms reikmėms (70 proc. jų buvo panaudota kitoms reikmėms), naudoti sprendžiant labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių problemas ištisus metus. Juk Kaunas – ne tik ūkis, bet ir jo žmonės.
Miesto Taryba privalo ne tik atkreipti dėmesį į senjorus. Jie juk augino vaikus, dirbo Lietuvai, statė namus ir kūrė mūsų miesto istorują, bet taip pat žmones skatinti vertinti senjorus kaip neįkainojamą vertybę ir sudaryti sąlygams jiems būti aktyviais ir reikalingais.