G. Bielskus. Artimųjų slaugymas, pačių artimųjų reikalas

G. Bielskus. Artimųjų slaugymas, pačių artimųjų reikalas

Giedrius Bielskus,
LSDP Kauno miesto skyriaus pirmininkas

Prieš gerą savaitę Lietuvos bendruomenę sukrėtė mamos, slaugančios sunkią traumą patyrusią dukrą, nevilties šauksmas. Kauno valdininkų abejingumas pribloškė ne vieną. Buvo mojuojama įstatymais, badoma į eilutes, kurios neva užkerta kelią padėti tragediją išgyvenančiai šeimai.

Buvo bandoma pasakyti, jog tai išimtinis atvejis... Matai, mergaitė sveiksta ir negalima nustatyti neįgalumo lygio ar specialiųjų poreikių. Ką tai reiškia? O gi tai, jog patenkate į savotišką prieblandos zoną.

Kai tampame nematomi

Negalite dirbti ir negaunate pajamų, nes jūsų pagalbos vaikui reikia 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę. Negalite tikėtis nei socialinių paslaugų, nei būtinos kompensacinės technikos, mat visur įrašytas reikalavimas pateikti dokumentėlį: „neįgaliojo pažymėjimo (neįgalumo lygio pažymos, darbingumo lygio pažymos, pažymos dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo) ir (ar) specialiojo nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymos kopijas.“

Neturite? Uždarykite duris iš kitos pusės.

Šį kartą mamos pagalbos šauksmas sulaukė atgarsio. Sukilo visuomenė, pradėjo domėtis žiniasklaida, atrodo, atsirado ir sprendimas... Ministerija „paaiškino“, kur reikėjo kreiptis ir kas priklauso prie vežimėlio prikaustytai mergaitei „be dokumentėlio“.

Kodėl tik įsikišus žiniasklaidai reikalai pajuda? Kodėl tik aukščiausio lygio ministerijos valdininkai „žino“, kur reikia kreiptis ir kokia pagalba priklauso? Kodėl tai, kas turėtų būti savaime aišku ir užtikrinama visiems Lietuvos piliečiams, tampa kažkuo išskirtinu, sunkiai prieinamu ir užslėptu?

Ar sergantys, sunkiai sergantys ir be kitų pagalbos nebegalintys gyventi žmonės yra nebe piliečiai?!

Ir kiek tokių atvejų? Manau, kad tūkstančiai. Tikrai. Vien savo aplinkoje rasime po kelis.

Vienur artimieji serga lėtine ir nepagydoma liga, kitur tėvukas dėl senatvės sukeltų negalių reikalauja nuolatinio dėmesio...  Šalia kaimynė, vieniša senolė, kurios vaikai toli užsieniuose.

Štai tada akistata su socialine sistema perlieja lyg šaltu dušu. Tada supranti, kad artimojo liga ar negalia tik jo ir tavo reikalas.

Ne duok Dieve susirgt

Neseniai teko bendrauti su Kauno klinikų jaunaisiais medikais. Šaunūs jaunuoliai, jiems vis dar rūpi... Žinot, kas jiems sunkiausia – kai turi išrašyti ligonį, kuriam reikalinga poliatyvi slauga, o jo tiesiog nėra kur „dėti“.

Skaičiai tokie: Lietuvoje 100 tūkts. gyventojų yra 9 lovos. Iš viso Lietuvoje 279 paliatyvios pagalbos lovos. Visoje Lietuvoje mažiau nei 300 lovų!

Čia kalbame apie nepagydoma liga sergančius žmones. Žmones, kurie nepasveiks. Žmonės, kuriems reikės vis daugiau priežiūros, įrangos, galiausiai – žinių, kaip palengvinti kančias.

Sakote yra slaugos ligoninės? Taip, jeigu jums pasiseks ir rasite ten „lovą“ – 120 dienų arba 4 mėnesius per metus nuolatinės priežiūros reikalaujančiu žmogumi bus pasirūpinta. O kas toliau? Kaip sakoma, gyvas į žemę juk nelįsi.

Yra kelios išeitys. Susimokėti ir likti slaugos ligoninėje, keliauti į privačius globos namus arba... į namus.

Namuose, sakote? Taip mes, lietuviai, savus prižiūrime namuose. Kito pasirinkimo, deja,  beveik neturime, nes kainos slaugos ligoninėje prasideda nuo 600-800 eurų. Kiek uždirba statistinis lietuvis? Taip...

Valdininkai sakys, kad galite naudotis dienos socialine globa asmens namuose. Ji teikiama iki 7 dienų per savaitę ir iki 4,5 val. per dieną. Slaugytojai pamoko, kaip reikia ligonį apversti, pakelti, prižiūrėti žaizdas, paaiškina, ką reikia daryti, kad neatsirastų pragulų, matuoja kraujospūdį ir taip toliau.

Visas šias paslaugas gali gauti tik tie, kam nustatytas nuolatinės slaugos poreikis. Deja, mes puikiai žinome, kad šis poreikis nustatomas kur kas rečiau, nei iš tiesų reikėtų.

Beje, oficiali statistika sako, kad vien Kauno mieste yra daugiau kaip 5000 žmonių, kuriems nustatyta specialieji poreikiai ir reikalingos slaugos paslaugos.  Ambulatorinei slaugai Kaune numatyti 4 etatai gydytojų, 5 – slaugytojų ir 1 etatas dalimis paskirstytas kineziaterapeutui, socialiniam darbuotojui, administravimui....

Senatvėj irgi ne pyragai

Senoliai. Senoliai, kurie yra vieniši. Senoliai, kuriems reikia bent jau pagalbos namuose. Ko galima prašyti? Išplauti grindis, pažiūrėti skaitliukus, apskalbti, išvirti sriubos ir tt. Laisvų vietų skaičius 0. Laukiančių eilėje 223 senoliai. Tai oficiali statistika, o neoficiali?

Jeigu senolis nebegali savimi rūpintis, jeigu jos artimieji taip pat nebesugeba (ne todėl, kad nenori, o todėl, kad neturi medicininio išsilavinimo, todėl, kad turi dirbti ir išlaikyti šeimą, todėl, kad...) – ir ieško slaugos ligoninės, globos namų... Patikėkite. Vietų nėra, kad ir ką skelbtų oficiali statistika.

O jeigu ir randate, tai greičiausiai privačiam sektoriuje. Tik  klausimas, ar sugebėsite šias paslaugas įpirkti. Kaip sakydavo mano kaimynas, apsaugok viešpatie – teks butą parduoti. Ir išties, greičiausiai teks.

Kur bepasisuktum –atsimuši į sieną.  Dirbi žmogus, moki mokesčius ir, atrodo, esi reikalingas tik tol, kol pajėgi duoti. O kai nebegali, sistema tave išpjauna.

Kas belieka? Socialiniai tinklai? Prašyt pagalbos viešai, gal kas išgirs? Tikėtis, kad tada kas nors suskubs svarstyt ir daryt pakeitimus, ar apsimes, jog sistema veikia, numesdami vienkartinę išmoką?

Socialinė sistema mūsų valstybėje – lyg piktžaizdė. Pūliuojanti, smirdanti ir apleista žaizda. Kiek tai tęsis? Kada valstybė imsis rūpintis visais, o ne tik pateptaisiais?

Kaune judesys yra. Yra sprendimas jungti slaugos ligonines, žadama, jog atsiras daugiau „lovų“. Svarstoma didinti specialistų, galinčių padėti namuose skaičių. Bet kaip lėtai viskas juda! Juk sistemą išjudint sunkiau nei gatvę nutiesti...

O gal mes pradedam ne nuo to galo? Ar klausė kas sergančių ar slaugančių, kokius kelius jiems tenka nueiti?  Kiek geležinių klumpių sunešioti? Kiek informacijos jie gauna ištikus bėdai. Jums neįdomu? Man įdomu.

Close