D. Razmislevičius. Investicijų dilema: žmogus ar statistika

D. Razmislevičius. Investicijų dilema: žmogus ar statistika

Užlopei duobes gatvėje – visi mato. Parke įrengei sūpynes ir laipynes – mamos geru žodžiu mini. Dar suoliukus gražius pastatei, sėdi močiutės ir pritariamai linguoja galvas. Prieš rinkimus galėsi spausdint plakatus su „prieš“ ir „po“ nuotraukomis.

Tačiau ar lankstinuką papuoštų patogesnės lovos globos namuose, didesnės išlaidos slaugytojoms ir socialiniams darbuotojams ar didesnės išmokos sergantiems, negalią turintiems ir šiaip mažiau likimo pateptiems?

Tikriausiai ne, nes jeigu puoštų, tai miestų ir rajonų savivaldybių biudžetuose tam būtų skirta daug daugiau lėšų nei dabar.

Klausiate kiek? Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, vidutiniškai apie 3 proc. bendrame biudžeto pyrage. Kai kuriose ir mažiau. Pavyzdžiui, Druskininkai socialinėms reikmėms skiria vos 1,3 proc. biudžeto, Palangos savivaldybė – 1,5 proc. Galbūt poreikio nėra?

Tačiau tame pačiame ministerijos pranešime sakoma, kad savivaldybių skiriamų lėšų socialinėms reikmėms nepakanka visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, eilėje ilgalaikei globai gauti „stovi“ 699 senoliai ir 59 neįgalūs asmenys, namuose pagalbos laukia 781 asmuo, o dienos centruose teikiamų paslaugų – 118 asmenų.

Ir tai oficiali statistika. O kiek tokių, kurie patys namuose prižiūri artimuosius, aukodami laiką su šeima, atsisakydami socialinio gyvenimo ar darbo ir pajamų? Kiek pažįstate šeimų, auginančių neįgalų vaiką, kai dirba tik vienas iš tėvų, nes kitas turi rūpintis ligoniu 24 valandas 7 dienas per savaitę? O kiek vienišų senolių, kurie tyliai merdi už uždarų daugiabučio durų ir net nežino, kur jiems gauti pagalbą?

Jie į statistiką, o tuo labiau į reklaminius politikų lankstinukus nepapuola.

Miestų ir rajonų socialinių reikalų skyriai nesugeba panaudoti socialinėms reikmėms skiriamų pinigų – atgal į biudžetus grįžta milijonai! Pavyzdžiui, Druskininkai pernai nepanaudojo 58,6 proc. socialinėms reikmėms skirtų pinigų. Čempionas čia Šiaulių miestas: jie „sutaupė“ net 72 proc. lėšų, skirtų neįgaliesiems, vaikams ir šeimoms, senoliams ar socialinę riziką patiriantiems asmenims.

Kam šie „sutaupyti“ pinigėliai panaudojami? Dažniausiai tam, kas labiausiai gali papuošti rinkiminius lankstinukus: tiesioms gatvėms, naujiems suoliukams ir vaikų aikštelėms.

Nesupraskite neteisingai – to reikia. Tik klausimas, ar proporcingai leidžiame pinigus?

Beje, yra dar vienas svarbus teisinis niuansas. Nors socialinė parama yra savarankiška savivaldybių funkcija (savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, priėmimo ir veikimo teisę), Socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme aiškiai nurodyta, kam turi būti naudojamos socialinėms reikmėms skirtos nepanaudotos lėšos.

Ir tikrai ne miesto infrastruktūrai gerinti. Sutaupytos lėšos turi būti skiriamos tik socialinėms reikmėms tenkinti: tai išdėstyta 12 punktų. Paminėsiu tik kelis: socialinę riziką patiriančių asmenų (šeimų) socialinės reabilitacijos ir integracijos priemonėms įgyvendinti; šeimoje ir bendruomenėje teikiamai pagalbai vaikams, neįgaliesiems, senyvo amžiaus asmenims ir jų šeimoms plėtoti; finansinei paramai, skirtai skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti; smurto, savižudybių, priklausomybių, prekybos žmonėmis prevencijai; neįgaliųjų socialinei integracijai; savivaldybės ir socialinio būsto fondo plėtrai, rekonstravimui ir remontui ir pan.

Man atrodo logiška, paprasta ir aišku. Socialinėms reikmėms skirti pinigai privalo būti skirti socialinėms reikmėms. Juolab, kad problemų nors vežimu vežk.

Prisiminkime tris dažniausiai skambančius žodžius: emigracija, neigiamas gimstamumo rodiklis, pensijų reforma. Kodėl tai garsiai skamba? Nes mes jau stovime ant demografinės bedugnės krašto, kai tuoj dirbančiųjų sumokamų mokesčių išmaitinti pensininkams nepakaks.

Ir tai tik viena medalio pusė. Neretai sulaukus pensinio amžiaus sugriūva ir žmogaus sveikata. Jam reikia vaistų, medikų, prižiūrinčio personalo, globos namų ar priežiūros namuose ir t. t.

Tad jau labai greitai mums reikės ne tik sukti galvas, kaip sumokėti pensijas. Gerokai didesnės išlaidos laukia socialinėje srityje. Ir jeigu galvojate, kad užteks tų 3 proc. biudžeto, manau, reikėtų pasvarstyti iš naujo.

Mums jau dabar reikia plano, ką mes darysime kiekvienoje konkrečioje savivaldybėje. Ir mums reikia plano ne regioniniu, bet nacionaliniu, o gal net ir europiniu lygmeniu. Mat visuomenės senėjimas – vienas didžiausių iššūkių visose Europos Sąjungos šalyse. Mūsų laukia krizė, kur gali būti didesnė nei Rusijos amžių sankirtoje ar pasaulinė prieš dešimtmetį.

Close