Birutė Vėsaitė: Skūpus moka du kartus

Birutė Vėsaitė: Skūpus moka du kartus

Tie, kurie garsiai rėkė, kad kuo mažiau valstybės  yra valstybėje – tuo geriau, pasirodė neteisūs, susidūrus su „Koronokrize“. Jie klaidingai suvokė valstybės paskirtį ir galimybes. Nesu šios Vyriausybės gerbėja, tačiau jos elgesys ir priemonės, tramdant virusą-žudiką, vertos pagyrimo. Išskyrus epizodus, aprūpinant medikus, socialinius darbuotojus ir kitus, priešakinių linijų herojus, apsaugos priemonėmis ir testavimu.

Pandemija parodė, kokia trapi mūsų visuomenė, ekonomika ir demokratija gali būti. Nuotolinis darbas nėra galimybė daugeliui darbuotojų. Apie tai byloja nedarbas, išaugęs nuo karantino pradžios iki 11,3 %, 17,7 tūkstančių įmonių, esančių prastovose. Siekiant išvengti ekonomikos griūties, valstybės parama buvo laukiama, tačiau ar savalaikė ir pakankama?

Pažvelkime, kaip pandemijos akivaizdoje elgėsi kitos ES narės. Europos Profesinių Sąjungų Konfederacija (ETUC) skelbia, kad septyniose ES šalyse Valstybė kompensuoja darbuotojams, esantiems priverstinėse prastovose dėl karantino nuo 100% iki 80% buvusios algos. Tai Austrija, Danija, Vokietija, Prancūzija, Airija, Nyderlandai, Slovakija. Sakysite, kad tai ES turtingųjų klubas, tačiau tai taip pat tos šalys, kuriose yra stiprios  profesinės sąjungos ir tai yra jų indėlis , saugant savo darbuotojus nuo nedarbo. Šalyse, kur profsąjungos buvo stipresnės, pavyko išlaikyti beveik visą algą darbuotojams, pasitraukusiems į saviizoliaciją.

Estija pasiryžusi kompensuoti 70% darbuotojų algos iki 1000 Eur., darbdaviui prisidedant mažiausiai 150 Eur. Graikija darbuotojams, praradusiems darbą, automatiškai išmoka 800 Eur. Daugeliu atvejų valstybės arba sustabdo arba kompensuoja socialinio draudimo arba draudimo nuo ligos išmokas.

Lietuvios Vyriaysybė garantuoja minimamalią algą visiems darbuotojams, esantiems karantino prastovose, 90 % prisidedant Valstybei ir 10% darbdaviams. Tai, sakyčiau gana kuklus indėlis kitų valstybių kontekste.

Dar labiau nuskriausti kitų valstybių kontekste atrodo asmenys, užsiimantys individualia veikla, savarankiškai dirbantys, kuriems karantino galo dar ilgai nematyti. Lietuva jiems atseikėja 257 Eur. Kaimyninė Lenkija yra daug dosnesnė savo savarankiškai dirbantiems, jiems išmoka siekia 455Eur. Šiuo metu 37 tūkst. savarankiškai dirbančiųjų Lietuvos piliečių paprašė paramos. Manau, kad krizei užsitęsus, šią išmoką reiktų didinti, nes tie keli šimtai eurų netekusiems pajamų - tikrai nepakankami pinigai. Žinoma, Lietuvoje iš bado nieks nemirs, tačiau skurdo lygis dar labiau išaugs ir dar labiau nutolsime nuo gerovės valstybės vizijos.

Kas svarbiausia šioje situacijoje, tai išsaugoti darbo vietas. Žmonės turi būti tikri, kad turės iš ko gyventi, o kai tik krizė pasibaigs, vėl grįžti į darbą. Tai yra pigesnis kelias padėti atsigauti ekonomikai, nei vėl pradėti „žiurkių” lenktynes dėl naujo užimtumo.

Dabar ne metas taupyti subsidijoms ir jos turi pasiekti dirbančiuosius nedelsiant. Valstybės, mokėdamos dosnesnes išmokas, taupo pinigus, nes paprastai yra pigiau mokėti subsidijas, nei bedarbio pašalpas. Bijau, kad taupydama subsidijoms, prfesionalų Vyriausybė apsiskaičiavo ir kaip sako lietuvių patarlė, – skūpas moka du kartus, nes bedarbių armija didėja ne dienom, bet valandomis, o tai reiškia dar didesnį spaudimą ir taip sunkiai alsuojančiai mūsų socialinio draudimo sistemai ir blogėjančią emocinę būklę visuomenėje.

Palaikau Lietuvos profesinių sąjungų reikalavimą pratęsti išmokų mokėjimo trukmę, nes kai kuriems verslams gresia ilgas atsigavimo laikotarpis, o ir Lietuva, būdama atvira ekonomika priklausys nuo situacijos pokyčių pasaulyje.

Close