B. Vėsaitė: Renkuosi Europą – renkuosi taikią ir saugią Lietuvą

B. Vėsaitė: Renkuosi Europą – renkuosi taikią ir saugią Lietuvą

Priklausau eurofanų klubui. Pirmiausia dėl to, kad daugiau nei tris ketvirčius amžiaus Europoje vyrauja taika ir stabilumas, nes Europos Sąjunga ir buvo įkurta kaip Taikos projektas. Esu užkietėjusi keliautoja, todėl tiesiog puiku, kad ES valstybių sienas kertame be vizų. Labai greit pamiršome, kiek tekdavo kankintis eilėse, laukiant pasieniečių ir muitininkų patikros. Mūsų jaunimas gali rinktis geriausius Europos universitetus, verslininkai- prekiauti ne tik pusės milijardo vartotojų rinkoje, bet ir visame pasaulyje. O kur dar europinės investicijos, neatpažįstamai pakeitusios Lietuvos veidą.

Tačiau, visos šios gėrybės nėra duotybė amžiams. Šiandien kaip niekada, Europos Sąjunga yra kryžkelėje, netgi, sakyčiau, išgyvena išlikimo krizę. Vis garsiau girdimas antieuropiečių, dešiniųjų nacionalistų balsas, stebimas neonacių atgimimas, neapykanta prieš migrantus, musulmonus, žydus, feminizmą. O ir eiliniai piliečiai jaučia tam tikrą nusivylimą Briuseliu bei eurosklerozės apraiškas. Todėl ES politika turi grįžti prie realios diskusijos žmonėms rūpimais klausimais. Daugelis pasaulio bėdų – terorizmas, kibernetinės atakos, vis didėjanti tarša, klimato kaita peržengia nacionalinių valstybių sienas. Štai, Jungtinės Tautos skelbia, kad mums liko 12 metų, kad imtumės realių veiksmų dėl klimato kaitos, tam kad išvengtume gresiančios   katastrofos. Todėl buvimas kartu – tolygus išlikimui.

Kodėl daugelyje ES šalių  narių socialdemokratų partijos susilaukia vis mažiau palaikymo?

Dešinieji ir populistai Europoje  perėmė kairiųjų retoriką ir sėkmingai ja manipuliuoja. Progresyvios jėgos nepajėgė atsakyti į klausimus, kuriuos iškėlė globalizacija ir vykusios radikalios transformacijos pasaulyje.  Autoritarinių populistų ir nacionalistų pažadai atrodo daug patrauklesni eiliniams žmonėms. Tačiau tokios problemos, kaip  skurdas, vis didėjanti nelygybė, transnacionalinės monopolijos, vengiančios mokėti mokesčius, skaitmenizacijos problemos neužtikrina europiečių ekonominio saugumo. Nei dešinieji, nei populistai, nei antieuropiečiai nieko konkretaus šiais klausimais Europai neturi pasiūlyti.

Europa taip pat turi dėl ko raudonuoti iš gėdos. Kas dešimtas dirbantis europietis gyvena skurde. Beveik trečdaliui mūsų vaikų ir jaunimo kyla grėsmė patekti į skurdo pinkles, milijonai jaunų žmonių ieško ir neranda darbo, o daugiau nei pusė suaugusių europiečių tiki, kad dabartinis jaunimas gyvens prasčiau nei jų tėvai ar seneliai. Jeigu nesiimsim ryžtingų veiksmų, tai šios niūrios prognozės taps liūdna realybe.

Praeityje Europa, palyginus su kitomis išsivysčiusiomis ekonomikomis buvo socialinės sanglaudos ir teisingumo oazė pasaulyje. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais vykdyta dešiniųjų politika labai pablogino eilinių žmonių  gyvenimą. Pati ES tapo konservatoriško požiūrio įkaite, ypatingai ekonomikoje ir darbo rinkoje. Net trečdalis europiečių jaučiasi finansiškai nesaugūs, 50 milijonų patiria energetinį skurdą. Didėjanti nelygybė Europoje sukelia kitas krizes. Kuo visuomenėje yra didesnė socialinė nelygybė, tuo prastesnė jos narių sveikata, daugiau smurto, pasireiškia trūkinėjantys socialiniai ryšiai, mažesnis pasitikėjimas, menkesnė vaikų gerovė bei išsimokslinimas, mažesnis socialinis mobilumas bei dėmesys aplinkosaugai.

Mes, priklausantys Europos socialdemokratų šeimai,  turime atgaivinti susilpnėjusį pasitikėjimą progresyviomis idėjomis ir imtis ryžtingų veiksmų, kuriant radikaliai kitokią Europą. Mes, socialdemokratai turime pakankamai politinės valios ir ryžto pakeisti Europos ateitį ir kurti visai kitokią visuomenę – su tvaria lygybe ir gerove kiekvienam, visuomenę, kurioje vyrauja ekonominis, socialinis ir ekologinis balansas bei taika, kurioje nei vienas žmogus nėra paliktas paraštėse ar užmirštas.

Europos socialdemokratai išsikėlė ambicingą tikslą-iki 2030 metų iš skurdo spąstų išvaduoti 25 milijonus gyventojų, o iki 2050 metų Europoje neturėtų likti nei vieno skurstančio piliečio. Tam reikia efektyvaus antiskurdo plano, tam reikia reformuoti kapitalizmą. Europai reikia papasakoti kitą istoriją – ne apie fiskalinę dicipliną ar konkurencingas rinkas, bet apie visuomenę su ekonomine demokratija, socialinio teisingumo bei aplinkosaugine atsakomybe.

Šiandien 147 transnacioinalinės kompanijos, t.y. 1% visų verslo įmonių, kontroliuoja 40% pasaulio turto. Deja, šie technologiniai gigantai yra pasaulio čempionai, siekiantys išvengti mokesčių. Šios korporacijos meta didžiules investicijas į robotiką ir dirbtinį intelektą. Iš vienos pusės – tai naujos galimybės, iš kitos – tai ir nauji iššūkiai. Dėl procesų robotizacijos ir efektyvesnės gamybos profesinės sąjungos jau kelia klausimą dėl 4 dienų darbo savaitės. Tačiau naivu būtų tikėtis, kad pasiekimai robotikos, dirbtinio intelekto, genų inžinerijos srityje bus panaudoti vien žmonijos progreso vardan. Būtų visiškai neatsakinga palikti vien privačiajam sektoriui spręsti, kaip turėtų evoliucionuoti visuomenė, ypatingai, jei tai daroma pasinaudojant šių technologijų privalumais,  maksimizuojant pelnus, o visus kaštus permetant visuomenei. Todėl vyriausybės turi prisiimti atsakomybę ir perrašyti rinkos taisykles, kad tokie verslai negalėtų išvengti socialinės ir aplinkosauginės atsakomybės. Jie tiesiog negali pelnytis iš sistemos, kuriai jie pirmieji kenkia.

Socialdemokratai sako, kad transnacionalinės korporacijos  turi  mokėti mokesčius tose šalyse, kuriose  jos vykdo verslą, tai galioja ir bankams. Valstybės turi dalintis informacija apie pinigų plovimo , mokesčių slėpimo atvejus. Planuojamas įvesti skaitmeninis mokestis, jis turėtų būti skirtas darbuotojų, kurie neteko darbo dėl robotizacijos, perkvalifikavimui. Dalinimosi platformų, tokių kaip Uberis, ir panašių darbuotojai turi būti įtraukti į socialinio saugumo tinklus, kuriamos profsąjungos. Valstybės narės skatinamos įvesti daugiau progresyvumo savo mokesčių sistemoje.  Tai tokie bendrieji performuoto kapitalizmo bruožai.

Socialdemokratai buvo Europos projekto autoriai. Europos projekto ateitis priklauso nuo socialdemokratų. Esame tie, kurie tiki demokratija, turime aiškią viziją mūsų šalių ateičiai, ir tik dirbant drauge galėsime priimti sprendimus, kurie padės išlaikyti taikų ir klestintį mūsų senąjį kontinentą ir Lietuvą jame.

Jeigu būčiau išrinkta į Europos Parlamentą, pasirinkčiau Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetą, nes tikiu, kad žiedinė ekonomika, inovacijos ir atsinaujinanti energetika yra Europos ateitis. Juolab, kad šiame komitete jau teko dirbti 2004m, kai Lietuva įstojo į ES.

Close